Vakar manęs paklausė kaip aš nuėjau savo kelią. Susimąsčiau. Aš dar nenuėjau. Aš einu. Ir tikrai nežinau “kuo būsiu, kai užaugsiu”. Nuoširdžiai – NEŽINAU. Ir žinot netrokštu.
Aš einu ir mėgaujuosi ėjimu. Koks jis bebūtų.
Kartais įlipu į erškėtrožes, susibraižau kojas, prisirenku erškėtrožių uogų ir išsiverdu sau arbatos.
Kartais einu smėlio dykuma, brendu prisėmusi pilnus batus smėlio, svajodama sustoti išsipurtyti, bet nedrįstu, nes kažkas liepia eiti tik greičiau.
Kartais išsilaisvinusi brendu gėlių lauke, pasidarau sau “selfie”, grožiuos gėlių faktūrom ir spalva, leisdama sau būti čia.
Kartais įlipu į mėšlą, kurio kvapas ir turinys ilgam išlieka mano atminty, giliai tikėdama, jog iš jo kada nors išaugs Dieviško grožio lotosai.
Kartais einu basa, per rožių žiedlapiais nuklotą taką, iš jaudulio stuksenančia širdim, jausdama ateinančią stebuklų audrą, kuri kaskart nusineša mane naktin.
Kartais atsisuku atgal, susiskaičiuoti kiek daug jau sunešiojau įvairiausių porų batų, kiek žingsnių kokioje šalyje nužingsniavau. Kaskart deduosi naują porą batų nežinodama kas bus toliau.
Per MANE išgirsk SAVE!!!
Aš tave Myliu!!!
Dėkoju, kad esi!!! Dėkoju, kad skaitai!!!
Jeigu aš tave nervuoju, tai siunčiu tau meilės, laimės, pinigų, ir gero sekso!!!
Viskas ką supranti – tik tau apie tave!!!
Woooohooooo!!!
Giedrė Pukienė
2020.05.21
0