Apie APSIVALYMĄ.

Apsivalymo laikotarpis ateina neišvengiamai, kai keliaujame į kitą dvasinį lygmenį.Užsisuka energijos, kurios išlaisvina mus nuo to, kas jau atitarnavo, paseno, kas tapo nebetinkama ir nereikalinga, patraukiama tai, kas trukdo keliauti pirmyn. Taip. Skauda. Nes tai patys artimiausi žmonės, tai santykiai, tai darbas, veikla, savirealizacija, tai gyvenamoji vieta, situacijos, aplinkybės, projektai, materija. Viskas, prie ko yra bent menkiausias PRISIRIŠIMAS.

Tai laikotarpis, kai tarsi visas gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis. Tarsi nusinuliname, netenkame to, kas brangiausia, be gailesčio sugriaunama ką statėme ištisus dešimtmečius. Tarsi pakerta kojas, atima pagrindą ir pastato ant SLENKSČIO. Ant pasirinkimų slenksčio. Arba Arba.

Galime kaltinti gyvenimą, pasaulį, įkristi į savigailą, praradimo skausmą, skustis visiems ką sutinkame “koks blogas gyvenimas”, verkti ir gailėti savęs, jog galėjome elgtis kitaip ir kažką padaryti, jog taip nenutiktų, vartyti praeities nuotraukas, vaikščioti tais pačiais keliais, apverkdami kaip gražiai viskas BUVO.Arba pasirinkti pažvelgti į savą apsivalymą iš šono: viskam yra PRIEŽASTIS. Jeigu šiandien SKAUDA, vadinasi turiu atrasti su kuo savo viduje dar padirbėti, dar turiu kažką paleisti, dar turiu kažką atrasti, dar turiu kažkokią pamoką išmokti. Mano SIELAI reikalinga ši patirtis.

Procesas kaip BOKŠTO arkane: BOKŠTAS GRIŪNA. Neišvengiamai. Priešinsiuosi ar ne. Laikysiu ar ne. Maldausiu ar ne. Nuo manęs niekas nepriklauso. Jis GRIŪNA.