Apie SUSIMAŽINIMĄ.

“Tavęs per daug”, “Tu užgoži”, “Perimi dėmesį”, “Esi labai matoma/as”, “Per daug drąsi/us”, “Per daug atvira/as” ir milijonas panašių reikalų, tokia DIDELĖ/ toks DIDELIS, kad kitas, būdamas šalia, nori susimažinti ar jaučiasi menkesnis, mažiau svarbus ar įdomus.

Ar tikrai įmanoma užgožti kitą žmogų?

Įmanoma, kai jis užima ne savo vietą, kai jis nežino kas jis toks, kai jis nesupranta ko nori, kai jis pametė savo kryptį, kai jis dvejoja, kai jis neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą, kai jis bijo, kai jam patogu sėdėti po lapu ir šlietis prie kažko, kurio spinduliai labiau šildo, kai tapatinasi su kažkuo, kuo nėra, kai vaidina ne savo vaidmenį.

Ar turiu susimažinti? Ar turiu pasislėpti, kad kitam būtų ramiau? Anaiptol. Turiu išlikti savo ašyje, nesimėtant, neužleidžiant savo vietos, nepametant savo kelio krypties. Mes esame tarp tokių žmonių, kurių didybę galime pakelti, panešti, atlaikyti. Kažkuriam laikui, kažkuriam etape. Mokomės kiekvienas BŪTI SAVIMI, savo vietoje, savo rolėje.

Jeigu žmogus yra šalia, jis yra šalia.

Jeigu žmogaus nebėra šalia, vadinasi jis pasitarnavo geriausiai kaip galėjo ir iškeliavo savuoju keliu, ten, kur jam geriausia šiame etape.

Kiekvienas kuriame savo svajonių gyvenimus. Kai kas drąsiai svajodamas, kai kas susimažindamas, nes jam dar ne laikas, nes jam dar jo svajonės per didelės.

O aš vis dar šventai TIKIU, kad galima BŪTI savoje didybėje, su meile aplinkai, nesusimažinant, būnant kiekvienam SAVIMI.

“Aš matau tavąją žvaigždę, ir einu paskui savąją”. – Bert Hellinger