Apie SAVO kelią.

Keliauti SAVU keliu kiekvienos asmenybės siekiamybė.Tuo SAVU, išskirtiniu, unikaliu, tik jai vienai skirtu.Kiekvienas turi SAVO kelią ir eina jį savaip: kas tiesiai, kas ratais kvadratais, kas sustoja atsikvėpti, kas pameta kryptį ar išeina iš kelio mesdamas jį kaip nereikalingą smulkmeną.

Kai randame SAVO kelią ir pradedame juo eiti, ne visiems aplinkui patinka mūsų – keliautojų drąsūs pasirinkimai.

Nepatinka ne todėl, kad jiems neramu, ar kad jie pavydi.

Nepatinka ne todėl, kad leidžiame sau per daug ar negirdime ką jie sako.

Nepatinka todėl, kad ir jie NORI SAVO kelio.

Nepatinka todėl, kad jų viduje stinga DRĄSOS.

Nepatinka todėl, jog jiems trūksta pasitikėjimo, kad ir jie taip GALI.

Nepatinka todėl, kad jie tik dairosi ir kol kas neleidžia SAU.

Nepatinka todėl, kad mes vaidenamės jiems prieš akis savojoje drąsoje gyventi taip, kaip norisi ir jiems.

Nepatinka todėl, jog juose sukeliam visas nusodintas emocijas, sudrumsčiam visą pelkę, kuri juos įtraukusi.

Nepatinka todėl, jog neduodam atsakymų KAIP, KADA, KUR, KIEK, su KUO.

Dažnai manęs klausia: “Ką daryti su aplinkiniais?”

Visada atsakau: “Nereikia su jais nieko daryti. Jiems reikia leisti BŪTI taip, kaip jiems būnasi. Nemokyti. Negelbėti. Nepriimti sprendimų už juos. Jie dideli. Patys susiras SAVO kelią.”

Neprašomi, padėdami kitiems, nurodydami jiems kryptį, išpręsdami už juos jų problemas mes atimame iš jų galimybę MOKYTIS. Atimame galimybę PATIRTI ir suvokti gyvenimo esmę, prasmę, o svarbiausia, užkertame jiems jų kelio paiešką.

Leiskime kiekvienam IEŠKOTI, o suradus, eiti SAVU keliu. Nesikiškime ir nestabdykime. Nerodykime “short cut”. Kiekvienam yra paruoštas jo kelias, tik jį susirasti ir juo keliauti kiekvienas turi PATS.