Apie PUIKYBĘ ir KUKLUMĄ.

PUIKYBĖ atkeliauja neprašyta. Ji smeigia savo smaigalį tiesiai į paširdžius sulig ta akimirka, kai iš lūpų išeina “Aš jau viską žinau”, “Aš jau viską patyriau”, “Man neįdomu klausyti”, “Man neįdomu skaityti”, Man neįdomu kalbėti”, “Aš nenoriu dalintis”, “Aš aukščiau”, “Aš išaugau”, “Aš, Aš, Aš”… Visata iš karto pateikia pamokėlių!!!

Pamokėlės būna įvairiausios, nuo…iki…, plačios apimties, kad karūna nuslystų nuo galvos, veidas apsitaškytų purvu, o pati susilygintum su plintusu, nukristum iš visų savo aukštų, lygių ir pakopų.

Kai pakankamai nukrisi, kals per pasitikėjimą savimi, tada pritrauksi tokius pat nepasitikinčius, nes kuo vibruoji, tą pritrauki. Ilgainiui pasidarysi KUKLI, tyli ir nematoma, svarbiausiai, neišsišokanti, pasislėpusi giliai miške po lapais, kad tik niekas nepastebėtų viduje glūdinčių išminties lobynų. Kukliai stebinti visus iš tolo, besigėrinti kaip visiems viskas puikiai sekasi ir visgi tyliai viduje besitikinti, jog kažkas ims ir pastebės, pamatys tavuosius talentus, pakvies ir pasodins ant pjedestalo, juk “Tu jau viską žinai”, “Tu jau viską patyrei”, “Tau neįdomu klausyti”, “Tau neįdomu kalbėti”, “Tau neįdomu skaityti”, “Tu nenori dalintis”, “Tu aukščiau”, “Tu išaugai”…Tada susivoki, jog bliamba – ratas apsisuko – tas KUKLUMAS ir yra didžiausia PUIKYBĖS išraiška.

Tada pradėsi viską nuo NULIO. Tavo lūpos ištars “Žinau, kad nieko nežinau”. “Priimu kiekvieną istoriją su pagarba”. “Klausau ir girdžiu taip, lyg pirmą kartą”. “Regiu pasaulį naujai, tarsi vaiko akimis.”Tada atsistosi į kelią, savo naują kelią ir pradėsi nuo to nulinio arkano, kuris eina SAVU keliu, niūniuoja SAVO dainą ir muša SAVO būgnelį…