Apie VIENARAGĮ. – Džiaugsmo Akademija

“Moteris darbe ILSISI, o namie DIRBA.

Vyras DIRBA darbe, o ilsisi NAMIE.”

Vyrams viskas aišku.

O štai moterims, kaip visada, niekas neaišku, o ir dirbti “reikia” ir ten, ir ten. O dar karantinas. O dar darbas iš namų, kur visi ant galvos lipa. O dar reikalų milijonas ir viskas ant jos vienos pečių. O dar niekas geriau nei JI nepadarys. O dar viską VIENAI spręst. Sukasi galva. Tai tęsis tol, kol…

Tol, kol būsiu “darbinis arklys, kuris nusivaręs nuo kojų bus tiesiog nušautas”.

Tol, kol norėsiu konkuruoti, lygintis, kariauti, kol žvangės mano giklai: kardai, peiliai, kirviai ir kiti įrankiai, kuriais vis dar norisi “kapoti kitiems galvas”.

Tol, kol spjaudysiuosi rūgštimi ir teisiu kitus.

Tol, kol mano širdyje nebus vietos mano tėvams;

Tol, kol suvoksiu, jog esu sau SVARBIAUSIA šiame gyvenime, nes be manęs nieko daugiau nėra.

Tol, kol priimsiu save VISOKIĄ, su visokiais jausmais, teigiamais ar neigiamais.

Tol, kol nepradėsiu regėti PLAČIAU.

Tol, kol suvoksiu savo unikalumą, autentiškumą, išskirtinumą.

Tol, kol iš PROTO kraustysiuosi į ŠIRDĮ.

Tol, kol atrasiu Meilę SAU.

Tol, kol nepatikėsiu, jog manim bus PASIRŪPINTA.

Tol, kol neišmoksiu deleguoti atsakomybių ir PASITIKĖTI.

Tol, kol pamesiu KONTROLĘ ir atsakomybę už viską, kas vyksta pasaulyje.

Tol, kol suvoksiu: svarbiausia RINKTIS SAVE.

Tol, kol apsispręsiu: gimiau moters kūne – ESU MOTERIS, niekur nepamečiau savo moteriškumo, viskas jau manyje yra, tik liko įvaldyti.

Tol, kol pažinsiu savąsias MOTERIŠKAS galias.

Tol, kol nepradėsiu pildyti save ENERGIJA, moteriška energija.

Tol, kol viską pradėsiu daryti su MALONUMU, ne iš “reikia”, o iš “noriu” pozicijos.

Tol, kol nepaversiu savo darbo/veiklos MALONUMU.

Tol, kol neišmoksiu pasakyti TAIP ir NE.

Tol, kol suvoksiu, jog VISIEMS reikalinga LAISVĖ ir pradėsiu nuo SAVĘS.

Tol, kol negirdėsiu savo KŪNO ir neklausysiu savo INTUICIJOS.

Tol, kol visi kiti bus viską mokantys ir žinantys, tik ne aš.

Tol, kol nepaimsiu gyvenimo į savo rankas ir netapsiu jo ŠEIMININKĖ.

Tol, kol nepatikėsiu, jog aplinkui vien KŪRYBINIS laukas, o kiekvienoj lysvėj manęs laukia pasodinti STEBUKLAI.

Tol, kol nepradėsiu DĖKOTI už VISKĄ: gėrį ar blogį, skausmą ar džiaugsmą, melą ar meilę.

Tol, kol netapsiu amžina MOKINE, atvirom akim, atvira širdim, su besąlyginiu tikėjimu, jog viskas bus taip, kaip turi būti, o manim bus PASIRŪPINTA!!!O tada…. Tada “DARBINIS ARKLYS” išsikuops savo tvartą ir pavirs gražuoliu stebuklingu “VIENARAGIU”, su dainuojančia ŠIRDIMI!!!

Viskas vyksta etapais. Feniksui irgi reikia sudegti laužo liepsnose, tam, kad atgimtų iš naujo. Tai procesas.

Malonumą įsileisti į savo širdį, kai išsišiepę manęs laukia 1000 darbų, yra reikalų. Tada įsijungiu muziką, užsidegu žvakes, vidinę šypseną ir viskas pasidaro su lengvumu, spindinčiom džiaugsmo akim!!! Jeigu man tai pavyko, pavyks ir tau!!! O tada jau nesuprasi, ar dirbi, ar ilsiesi, tik laikas nuo laiko pasičiupinėk ar tavo vienas ragas savo vietoj