Apie LŪKESČIUS – Džiaugsmo Akademija

Kad ir kaip nesinorėtų jų KURTI, TURĖTI ir LAIKYTI, jie YRA.

Kai pradėjau analizuoti kurioje vietoje susikūriau lūkestį, pamačiau, jog beveik VISUR!!!Turėjau lūkestį, jog eisiu gražiai takeliu, o ne lipsiu akmenimis.Turėjau lūkestį, jog pervažiavimas iš vienos vietos truks TIEK ir TIEK.Turėjau lūkestį, jog mano užsakytas viešbutis bus TOKS, TOKS ir TOKS.Turėjau lūkestį, kad vakarienę valgysiu TADA ir TADA.Turėjau lūkestį, kad jausiuosi TAIP ir TAIP.Turėjau lūkestį, jog žmonės aplink mane elgsis TAIP, KITAIP ir ŠITAIP.Turėjau lūkestį, jog bus VA TAIP VA.

Aha. Subliūško. Visi.Tyliai kartoju sau po nosim:- PRIIMTI viską ir visus visokius, kokie tik bebūtų nekuriant lūkesčio. Aha aha.- NESITIKĖTI, kad viskas bus pagal mano galvoje sukurtą planą. Aha aha.- TIKĖTIS, kad bus ĮDOMIAU. Aha aha.

Nu ką, MOKAUSI toliau. Nusikalusi po laipiojimo akmenų trasa, važiuoju ir šypsausi vairuotojui, kuris vietoje 3 valandų kelio veža mane 7 valandas. Temsta. Galvoju: kaip įdomiai čia viskas vyksta su tais mano lūkesčiais… Klausau muzikos, valgau vaisus, skaitau knygą, žiūriu pro langą ir suprantu, jog ne nuo manęs, netgi nei nuo vairuotojo ar nei nuo mano lūkesčio niekas nepriklauso. Galiu priešintis ar pykti kiek tik noriu. Vistiek bus taip, kaip turi būti.

Naktis. Priekyje matau didelį autobusą, parvirtusį šonu, užtvėrusį visas eismo juostas. Avarija. Didelė. Dabar aišku kodėl visas eismas paralyžuotas. Suvokiu, kad Visata mane saugo, geriausiu būdu. Atvykstu į viešbutį – jie manęs laukia ir padovanoja VISAS vakarienes, kiek tik pas juos būsiu, o šiandienos vakarienei serviruoja stalą man mano kambaryje.Gavau apdovanojimą, nesitikėjau. Labai dėkoju, šiandien jie tikrai viršijo mano lūkesčius.