Apie DAVIMĄ ir PRIĖMIMĄ.

#PamąstymaiAntSuoliuko

Kas lengviau: PRIIMTI ar būti DOSNUME?

O gal būti TILTU TARP šio ir ano?

Kaip rasti TĄ vienintelį KAM DUOTI? Kaip rasti, kas PRIIMTŲ atvira širdimi?

TILTAS, kuris jungia DOSNUMĄ ir PRIĖMIMĄ, gauna atsakomybę pajausti TĄ laimingąjį, kuriam atiteks DOSNUMO pliūpsnis.

Nuostabi pamoka stebėti kas vyksta erdvėje, kiek daug turinčių NEPATOGUMO PRIIMTI, kiek daug NETIKINČIŲ stebuklais, kiek daug ABEJOJANČIŲ savimi, nes “Yra kam blogiau”, kiek norinčių būti savo duobėje, bet “Jeigu jau DUODA ranką, tai gal ir išlipsiu, bet nesu tikra”, kiek daug “BĖDŲ turgaus”, su pasimatavimu kurio bėda didesnė, šaukianti “IŠSIRINK mane”, įtraukianti drauges ir darant “spaudimą”,… ir kiek visgi mažai to TIKRO, aiškaus PRIĖMIMO, kurį mano kūnas atpažįsta IŠKART, nes tai SAVA.

TILTAS, kuris jungia PRIĖMIMĄ ir DOSNUMĄ, gauna atsakomybę pajausti TĄ laimingąjį, kuriam atiteks PRIĖMIMO pliūpsnis.

PRIIMTI nėra lengva, nes galvoje triušmauja tarakonai: “Ar tikrai negaliu PATI sau LEISTI?”, “Ką žmonės pasakys? Į Maldyvus?”, “Dabar neturiu LAIKO, NEIMSIU”, “Netikiu, kad man atiteks, tai net nerašysiu”, “Šiai dienai tokių galimybių neturiu, bet jeigu…”, “Aš tikrai neverta tokios DOVANOS, ką vyrui pasakysiu”, “Jeigu priimsiu, nepatogiai jausiuosi ten nuvykusi”… ir kiek visgi mažai to TIKRO, aiškaus atsivėrimo GAUSAI, kurį mano kūnas atpažįsta IŠKART, nes tai SAVA.

Apkabinu KIEKVIENĄ SIELĄ. Tikinčią ir netikinčią. Abejojančią ir dvejojančią. VISKAM ateina savas LAIKAS.

“Taip, mano Siela šiuo metu verkia, bet labai tikiu stebuklais ir Visata. Žinau, nedvejoju ir nebijau stotis, nebijau PRIIMTI. O kai laimė pasibels į mano duris, aš jas plačiai atidarysiu, šypsosiuosi iki ausų, nes noriu PATIRTI VISKĄ. IMSIU pilnom saujom DĖKODAMA Visatai, kad mane šitaip MYLI.”