Visada girdžiu, kad tai ko labiausiai bijai yra tas kelias, kuriuo turi eiti pirmiausiai.
Anksčiau turėjau įvairių baimių, su kuriomis žingsnis po žingsnio susidraugavau. Pastebėjau, kai žvelgiu baimei tiesiai į akis, ji baisi tik pirmosiomis minutėmis, arba tą akimirką, kol randi prie jos priėjimą, ar būdą kaip ją pamilti.
Taip man pavyko susidraugauti su adatų baime, baime turėti turto, baime šokti ir liestis prie nepažįstamų žmonių, baime kvėpavimo metu iškeliauti į man nežinomas platybes ir dar visokių įdomių baimių…
Dar turiu vieną nuostabią baimę vorams.“Vorai laimę neša” – sako man kiekvienas, kuris tai išgirsta. Žinau, mielieji, žinau, ką ir kam jie neša… Juokas juokais, bet kai baimė tokia didelė, kad pamačius vorą pradėdavau cypti, bėgti, ieškodavau su kuo užmušti, kaip susiurbti, ar ką nors padaryti, kad tik jo nebeliktų… daug metų turėjo praeiti, kad aš į juos žiūrėčiau su šypsena, o ne išgąščiu.
Dabar dar žinau, kad tai mano gyvūnas – globėjas 
Vorai mane susiranda visur, kur bebūčiau. Jie atsiranda ten, kur ir aš, nuo mano automobilio veidrodėlio, iki kiekvieno kambario, kuriame aš esu, nesvarbu kokioje šalyje būčiau, esu “Vorų Karalienė”. Kartą Toronte, voras netgi užlipo į dangoraižio 17 aukštą, prie mūsų kambario lango, kaip mano artimiausias sakė: pagalvok, jis visą savaitę lipo, kad tave pamatytų… 
Jau kelinti metai, kai nemušu jų su tapke, o palydžiu iki durų, ar išnešu gyvus ant lapo į lauką. Jau kelinti metai, kai man padeda smilkalai, kvėpavimas ir meditacija.
Jau kelinti metai su tuo “draugauju”, bet kai atvykstu į džiungles, kur palmės neregėto dydžio, o paparčių medžiai tokio aukščio kaip 9 aukštų pastatas, kai aplink kabo žmogaus dydžio voratinkliai, kai į svečius užsuka greitai bėgiojantys kumščio dydžio vabalalai, kurie pasirodo dar ir skraido… kai duše sienom lipa “slimokai”, kai sutemus skraido pelės, kai po kambarį skraido šviečiantys kumščio dydžio vabalai, kai kambarys pilnas driežų kakaliukų, kurie krenta iš dangaus, o mūsų medinis namelis yra tik su tinkliuku aplink lovą (Dėkoju 
), o džiungles ir mane skiria tik drožinėtas skylėtas medinis karkasas… Patikėkit!!! Mano fantazija čia BERIBĖ!!! Ypač naktį… kai cikados cypia kaip džiunglių signalizacija, kai virš galvos naktį dainuoja driežai, ir už kiaurų durų šlama didžiuliai lapai… Mmmm. Mąstau, jog susidraugauti kažin ar pavyks…
Kai vos tik kas nors pradeda aplinkui krutėti, išpūtusi akis kvėpuoju, medituoju ir smilkau. Neslėpsiu, dar ir cypiau!!! 
Naktis liko budriai nemiegota!!!
Nieko tokio, kaip vyras sako: turim dar vieną naktį “susidraugavimui”… dukra paantrina: “išgyvensime, jeigu laikysimės išvien”…O aš vis mąstau, kad jie turi manęs bijoti labiau nei aš jų!!! Taigi, išvien į baisiausią nuotykį 
Wooohoooo!!!!
Per MANE išgirsk SAVE!!!Aš tave Myliu!!!
Dėkoju, kad esi!!! Dėkoju, kad skaitai!!!
Jeigu aš tave nervuoju, tai siunčiu tau meilės, laimės, pinigų, ir gero sekso!!!
Viskas ką supranti – tik tau apie tave!!!
Woooohooooo!!!
Giedrė Pukienė
2018.12.30
0