Apie VIDINĮ VEDIMĄ. – Džiaugsmo Akademija

#PamąstymaiAntSuoliuko

Tikėti ar netikėti? Štai kur klausimas!!!

Kai mano viduje yra pajautimas ir žinojimas, bet protas kužda: “per anksti”, “gal ne dabar”, “nėra laiko”, “bus sunku”, “o ką jeigu nesigaus”, “o ar tikrai sugebėsi”, “kam tau to reikia, geriau pabūk ramiai”, “niekam čia to nereikia”, “ką pagalvos kiti”, “ar tikrai nori tiek įdėti pastangų” ir iškyla milijonai kitų klausimų, nutildyti protą ir atskirti kur tik jo triukšmas, o kur tiesa yra reikalų.

Pasakymas – “Klausyk savo širdies” – ne visiems padeda, nes juk neaišku kaip ją išgirsti. O ir pajausti ne kiekvienam duota. Ir patikėti nelengva.

Pasakymas – “Vadovaukis savo intuicija, tu viską jauti” – irgi ne visiems aišku, nes proto triukšmas yra garsesnis.

Kai mane užklumpa triukšmas, susigalvoju pasiprašyti ženklo iš Visatos, jog TAI tikra, jog tai – mano Vidinis vedimas. Gavusi ženklą, paprašau dar vieno, ir dar vieno, kad įsitikinčiau 100%, nes priimti tai, kur veda ir baisu, ir nejauku, ir neįprasta, ir reikia augti, ir nusimato naujos patirtys, ir nekomfortas.

Pvz.: Kai susapnavau meditacinę kelionę į ŠriLanką, protas maištavo stipriai. Pasiprašiau pirmo ženklo – ar Maya sutiks. Sutiko. Paprašiau antro ženklo – ar įamžintoja Asta laisva tomis dienomis. Laisva. Paprašiau trečio ženklo – kelionių agentūros surasti skrydžius be ilgų laukimų. Surado. Paprašiau ketvirto ženklo – kad paskelbčiau su lengvumu. Paskelbiau. O tada VISKAS – TIKIU!!! Tada, kas vyksta aplinkui, nebe mano valioje.

Kažkas įsižeidžia, įsiskaudina, supyksta. Kažkam “per greitai”. Kažkam “ir vėl”. Kažkam “netikėtas derinys”. Kažkam “per brangu”. Kažkam “oras blogas”.

PRIIMU VISKĄ. Juk viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Susirenka tos sielos, kurios ir turi būti čia. Savos. Kitokios pas mane į glėbį nepapuola. Tos, kur nepapuola, joms “dar ne laikas”.

Giliai suvokiu, jog tik visiškas beprotis drąsuolis gali eiti pirmyn klausydamas savo vidinio pajautimo ir vidinio vedimo, neklausydamas proto triukšmo, negirdėdamas ką sako kiti, neįkrisdamas į kitų istorijas. Suvokiu, jog ši drąsa atsiranda iš begalinio TIKėjimo. Belieka tik pasidalinti su jumis – klausyti vedimo – VERTA.

Vis pamąstau, kas būtų jeigu netikėčiau: ogi nieko ir nebūtų!!!